2024-02-12

Šis straipsnis buvo publikuotas knygoje "Romane gilia: Lietuvos romų dainos"

Vakarų pasaulėžiūroje intelektualinis ir analitinis spektras, per kurį romai ir jų kultūra yra suvokiami, dažnai neišvengia stereotipizuotų ir rasializuotų klišių. Šių klišių pagalba romai yra egzotizuojami, romantizuojami, mistifikuojami ir tokiu būdu stigmatizuojami. Tokio pobūdžio interpretacijos yra neutralizuotos kaip savaime suprantamos, todėl nekvestionuojamos. Kitais žodžiais tariant, šios interpretacijos, kurios analitiškai nukreipia į rasializuotą kategoriją „čigonai“, [1] yra dažnas fenomenas Vakarų pasaulėžiūroje. Lietuvos romų etnografija, deja, nėra atskira erdvė, todėl tokių interpretacijų apstu taip pat.

Šiuo tekstu norima problematizuoti tokio tipo interpretacijas, kurios reprezentuoja romų kultūrą ir įtakoja realius subjektų gyvenimus. Taip pat šiuo tekstu norima praplėsti analizės lauką, neįklimpstant į estetinę ar muzikinę romų muzikos folkloro analizę. Verčiau, mano nuomone, yra parodyti, kad tokio pobūdžio interpretacijos reprezentuojant romų kultūrą, deja, nėra neutralios idėjos. Analitiškai ir praktiškai atkartodamos antičigonizmo metodologiją, šios interpretacijos subtiliai „įspraudžia“ individą į mentalinius ir socialinius rėmus, kuriuose mistifikuoti „čigonai“ privalo būti suvokiami.

Anot britų kultūrinių studijų mokslininko Stuart Hall, reprezentacija užima ypatingą vaidmenį kultūros suvokime ir jos vystymesi, tai, anot jo, nėra pasyvus procesas, atspindintis socialinius žmonių santykius, bet aktyvus socialinio fabriko įrankis, kuriuo tie santykiai yra įtvirtinami ir palaikomi[2]. Kitaip tariant, anot Hall, kultūra yra produktas, išgrynintas per reprezentacijos procesą. Šio mokslininko požiūriu identitetas turi būti matomas iš istorinės perspektyvos kaip produktas, kuris niekada nėra išbaigtas, visada procese ir yra nuolat konstatuojamas reprezentacijos viduje, ne išorėje.[3]

            Taigi, kaip ir daugeliui istoriškai rasializuotų grupių, paveiktų Vakarų modernizmo raidos, identiteto formavimosi, ne jo įgimtumo, matymas istoriniu požiūriu kaip pliuralus procesas, aprėpiantis socialinius, kultūrinius, politinius ar ekonominius sektorius, yra svarbi praktika romų kultūros ar identiteto tyrimuose ir reprezentacijoje. Tokiu atveju „patologiniai“ romų kultūros apibūdinimai – „gyvybinga tauta“, „čigonų kraujas“ ir kiti panašūs epitetai, bandantys nubrėžti matymo spektrą, turėtų būti suprasti kaip bandymas vengti istoriškumo ar pakartoti nusistovėjusius galios mechanizmus, per kuriuos kalbėtojas ne tik kad neįvertina savo privilegijuotos pozicijos reprezentacijos procese, bet ir patvirtina, mano manymu, klaidingą stereotipinį romų identiteto suvokimą.

Etnomuzikologo užduotis yra ne atkartoti, bet kritiškai analizuoti nusistovėjusius galios mechanizmus, per kuriuos romų status quo yra perkuriamas. Kultūrinio autentiškumo ieškojimas ir bandymas jį pozicionuoti kaip nekintantį, įgimtą fenomeną dažnai baigiasi tiek anksčiau, tiek ir dabar brutaliais institucijų veiksmais. Pavyzdžiui, kai akademinėje erdvėje teorija „iš Indijos“ buvo priimta kaip faktas 18 amžiaus pabaigoje, kuomet romai įgauna tariamą etniškumą, jų stereotipinis kategorizavimas ir eurocentristinė moralinė diagnozė yra svarbūs veiksniai, kurie stipriai įtakojo politinius sprendimus ir metodus, kurie (tarp kitų) gali būti matomi kaip asimiliacija ar netgi visiško išnaikinimo siekis. Romų etniškumo ištakos akademiniame kontekste yra siejamos su Heinrich Grellmann disertacija apie čigonus 1783 metais, kurioje pagrindžiamas romų tariamas etniškumas, susidarantis iš stigmatizuotų kodifikacijų, apibrėžiančių šios grupės moralę ir elgesį. Grellmann disertacija padėjo pamatus rasistinei čigonologijos (angl. Gypsiology) epistemologijai, kuri vystėsi per visą 19 amžiaus etnografų, aprašinėjančių romus, plejadą ir kuri dar labiau įsitvirtino Didžiojoje Britanijoje įsikūrus akademinei bendruomenei pavadinimu Gypsy Lore Society (angl.). Ši epistemologija, kaip Wim Willems įtikinamai įrodinėja savo studijose, kurių vienas iš elementų yra homogeniškas ir stigmatizuotas romų portretizavimas, darė ir vis dar daro įtaką teisinių struktūrų sprendimams kuriant ir įgyvendinant stigmatizuotą politiką šios grupės atžvilgiu[4].

Grellmanno tezė turėjo įtakos ir Teodorui Narbutui, Lietuvos – Lenkijos istorikui. Pavyzdžiui, rašydamas romų (tuo metu „čigonų“) istoriją, Narbutas naudojo tą pačią ideologiją. Nors ir matė institucijų veiklą kaip svarbų ir stigmatizuojantį elementą romų kultūros formavimesi, jis nesidrovėjo šią grupę apibūdinti žeminančiais epitetais, pvz., „žmonių giminės atmata“. Kaip sprendimo būdą jis matė būtinybę „pataisyti šios tautos civilizaciją“.[5]

Dažnas tokios romu paveldo ir kultūros reprezentacijos šaltinis yra Vakarų intelektualinio paveldo išdava. Vakarų filosofija, menai, intelektualiniai judėjimai darė įtaką „kitokio“ koncepcijai. Filosofijoje Vakarų racionalizmas ir eurocentrizmas darė poveikį subordinuotam kūno ir proto, vaiko ir suaugusiojo, gamtos ir civilizacijos suvokimui. Globaliai Pietų šalys, arba visas trečiasis pasaulis, buvo ir didžiąja dalimi išlieka tapsmo procese. Kitaip tariant, protas turi valdyti kūną, vaikas turi tapti suaugusiuoju, o gamta paklusti civilizacijai. Tarp kitų „kitokių“ Europos pasaulėžiūroje Europos vidinis „kitas“ – „čigonas“ – Vakarų civilizacijoje turėjo tapti geresniu negu yra, išsivaduoti iš „gyvuliškos prigimties“ troškimų ar būti „civilizuotas.“

Šis eurocentristinis mąstymo modelis buvo sudrebintas poststruktūralizmo, postkolonializmo, ne mažiau ir feminizmo srovių. Jų pagrindu Vakarų civilizacijos racionalumo ištakos ir padariniai buvo (ir yra) kritiškai analizuojami. Michel Focault, kuris kritikavo Imanuelio Kanto Apšvietos epochos ir jos racionalumo interpretaciją, kai pastarasis 1784 metais bandė atsakyti į klausimą, kas yra Apšvietos epocha ir interpretavo tai kaip žmonijos transformaciją iš nebrandumo į brandumą, gan efektyviai apibendrino šią kritiką. Anot Focault: „Kanto tekste žodžio „žmonija“ (vok. Menschheit) vartojimas kelia nepatogumų. Yra gerai suvokiama šio žodžio svarba Kanto istorijos suvokime. Ar turėtume suprasti, kad visa žmonių rasė yra įtraukta į Apšvietos epochą? Tokiu atveju Apšvietos procesą turime įsivaizduoti kaip istorinį pokytį, kuris daro įtaką visų žmonių politiniam ir socialiniam gyvenimui. Ar turime suprasti, kad šis pokytis įtraukia ir kaitą to, kas konstatuoja žmogaus žmogiškumą.“[6] Kitaip tariant, Focault pabrėžia, kad Kanto žmogiškumo artikuliacija siekia universalių kategorijų, kurios nepalieka vietos heterogeniniam žmogaus prigimties fenomenui. Ši kritika atspindi eurocentrizmo problematiką, nes binarinės, hierarchizuotos kategorijos, tokios kaip vaikas–suaugusysis, atspindi Vakarų civilizacijos kultūrą ir vertybes.

Vakarų racionalizmo pasekmės – tai ne vien moksliniai ar geografiniai atradimai, bet ir kolonializmas, imperializmas. Šių ir kitų probleminių epochų padariniai dabartinėms visuomenėms yra tyrinėjimų objektas. Anot kritinių romų studijų mokslininkės Angéla Kóczé, jų analizė yra svarbi norint suprasti opresyvių mechanizmų struktūrinį ir institucinį veikimą, juos išryškinti ir tokiu būdu duoti jiems atkirtį[7].

Išties, kultūrinė sfera romų atžvilgiu, kalbant apie jos reprezentavimą instituciniu požiūriu, pilna stereotipų ir klišių. Ši kultūra – tai visas diskursas, kurio stigmatizuojančios formos giliai įsirėžusios į Europos kultūrinį paveldą. Čia „čigonas“ užėmė ir vis dar užima nužmoginto žmogaus poziciją. Ši bendruomenė dažnai yra suvokiama taikant išankstinius egzotizuotus, romantizuotus arba neutralizuotus (kurie matomi kaip visuotinė norma) stereotipus tiek literatūroje (Victor Hugo „Paryžiaus Katedra“, Aleksandro Puškino poema „Čigonai“, Kazio Binkio „Jonas pas Čigonus“), tiek muzikoje (Georges Bizet opera „Carmen“, Giuseppe Verdi opera „Trubadūras“, „Traviata“), tiek įvairiose publikacijose (Severino Vaitiekaus sudaryta knyga „Čigonai Lietuvoje ir Europoje“), tiek Grellmanno tezėje „apie Čigonus“ ar begalėje kitų tekstų, kur „čigono“ tema atskleidžiama raktiniais žodžiais: gamta, laisvė, aistra ir t. t., o muzikoje – rytietiškais ir ispaniškais muzikos sąskambiais harmonijoje. Deja, nors spektaklis ir baigiasi, knygos ar straipsniai perskaitomi, tačiau šis mistinis ir romantizuotas personažas niekada nepaliauja būti tuo, kuo yra. Šiam personažui dar ilgai reikės ieškoti vidinių resursų, kurie padėtų emancipuoti, pozicionuoti ir permąstyti save kitaip Vakarų epistemologinėje erdvėje. Todėl šiame tekste ne bandoma surasti autentišką romų kultūrą, kurios, mano požiūriu, neįmanoma rasti, bet siekiama pasiūlyti heterogeninį kultūros matymo principą, jog subjektai ne gimsta su tam tikra kultūra, bet neišvengiamai yra formuojami socialinių, kultūrinių, ekonominių ar politinių aspektų. Romų ekonominė, socialinė, politinė, ar kultūrinė padėtis dažnai yra vertinama analizuojant jų kultūrą, izoliavus jos raidą nuo kompleksiškesnių visuomenės vystymosi struktūrų. „Čigoniškas genas“ tokiu būdu įgauna ne tik romantizuotą interpretaciją, bet ir stigmatizuotą homogeninį pritaikomumą visiems šiai grupei priklausantiems subjektams, kuriuo yra pateisinamas institucinis, socialinis ir episteminis smurtas.

Institucinio, socialinio ir episteminio smurto susiejimas analizuojant romų muzikos folklorą yra svarbus analitinis įrankis, padedantis įsigilinti ir suvokti vertinimo iš rasistinės pozicijos mechanizmus ir jų įtaką esamai subjektų situacijai. Anot etnomuzikologės ir kritinės rasės teorijos mokslininkės Maureen Mahon, rasės koncepcija ir etnomuzikologijos bei antropologijos disciplinos gimė Europos kolonializmo kontekste, todėl mokslininkė atkreipia dėmesį į būtinybę pripažinti etnomuzikologijos lauko kolonialinį paveldą, taip pat vystyti metodus ir tekstus šiame lauke, kurie duotų atkirtį šio paveldo negatyvioms pasekmėms.[8]

Šio projekto organizatorių tikslas yra išsaugoti romų kultūros paveldą, kuris sparčiai nyksta. Tačiau, norint išvengti stereotipinio paveldo interpretacijos, aš keliu klausimus apie jo interpretaciją, apie tai, kaip paveldo niša gali tapti dar vienu įrankiu prieš romus, kuris vienvaldiškai ir stereotipiškai apsako jų moralę ir tokiu būdu įtakoja jų padėtį visuomenėje. Tad svarbu, mano įsitikinimu, kelti paruošiamuosius, prieš paveldo rinkimą, analitinius klausimus, kurie tarytum sufleruotų intelektualinę prieigą prie šios temos. Tad ką konkrečiai mes norime išsaugoti? Kokį naratyvą yra bandoma sukurti? Kas jį kuria? Šie klausimai sufleruoja mano asmeninę takoskyrą tarp to, kas jau yra pasakyta, ir tarp to, kas nepastebėta. Mano nuomone, tiesiog bandymas išsaugoti muzikinį romų paveldą dėl jo estetikos, kuri beveik visada vertinama ne pačios bendruomenės, yra gan atgyvenęs metodas, kuris fokusuojasi ne į kokybę, bet į kiekybę. Ši mano nuomonė sutampa su etnomuzikologo Beverly Diamond pasiūlymu etnomuzikologams „baigti praktikuoti bendruomenių iškasinėjimus dėl kultūrinių ar muzikinių brangakmenių“[9]. Susieti romų muzikinį folklorą su besitęsiančiu istoriniu neteisingumu, kuris kritinėse romų studijose interpretuojamas kaip antičigonizmas,[10] anti-romų rasizmas, ar romafobija, taip pat prasmingas ir gilus romų bendruomenės įtraukimas į šiuos procesus galėtų būtų tvirtesnis pagrindas kuriant visuomenę, kurioje, kaip filosofas Paulo Freire pasiūlytų, būtų atstatytas prarastas žmogiškumas.[11]

Bandant išsaugoti kultūros paveldą kaip savaime suprantamą, įvietintą ar nekintamą procesą, yra neproduktyvus. Suprantant paveldą iš šios perspektyvos, subjektai praranda subjektyvumą, veiklumą ar net galimybę įsivaizduoti ir interpretuoti paveldą kitaip, matyti jį kaip nuolat kintamą kultūrinį, socialinį, politinį ir ekonominį fenomeną, kurio plėtotė giliai įsišaknijusi į galios ar hierarchijos santykius visuomenėje. Todėl kuriami naratyvai apie romus kaip apie homogeninę grupę, kurią būtinai jungia tam tikri kultūros elementai, neišvengiamai atkartoja stereotipus ir dar labiau įtvirtina esamas rasializuotas struktūras, atsispindinčias ir diskursyvinėje praktikoje. Pradedant analizę, kokia ji bebūtų, visų pirma yra svarbu suvokti, kad individas negimsta su jokiomis intelektualinėmis (romui būdingomis) specifinėmis savybėmis. Žmogus formuojasi tam tikroje kultūrinėje, socialinėje, ekonominėje ar politinėje erdvėje, kurioje ir atsiranda kultūrinių, socialinių, ekonominių ar politinių procesų nulemtos interpretacijos. Todėl yra labai svarbu suvokti, kas dainuoja, ką dainuoja, ir kas interpretuoja.

Kol individas dainuoja, mokslininkas ar publicistas interpretuoja. Galima sakyti, kad abu dalyvauja giliame minčių ir tam tikro teksto apsikeitimo procese, kurio produktas turėtų apšviesti visuomenę, parodyti ją tokią, kokia ji yra tiems, kurie gyvena jos materialiniuose ir orumo paribiuose. Šis gilus procesas neturėtų apsiriboti mechaniniu dainų užrašinėjimu, pristatant jas kaip bendrą romų kultūros paveldą, kuris privalo būti išsaugotas, nes pats savaime yra vertingas. Tokia paveldo reprezentacija ne tik homogenizuoja ir romantizuoja, ji yra akla susikertančių tapatybių klausimu: lyties, seksualinės orientacijos, įgalumo ar kitų identitetų, per kurių prizmę subjektų pozicijos visuomenėje ir bendruomenėje būtų matomos ir analizuojamos kitaip. Iš tų subjektyvių pozicijų, kaip Stuart Hall argumentuoja, analizės pradėjimo taškas gali pasirodyti visai kitoks[12]. Supaprastintas romų identiteto klausimas nėra įgalus atsikratyti negatyvių stereotipų ar, tuo labiau, išsivaduoti iš materialinio nepritekliaus. Bandymas pritaikyti autentišką homogeninį naratyvą visai bendruomenei gali būti asocijuojamas su nekritiniu žinių (per)kūrimo mechanizmu, neįvertinat pasekmių, veikiančių realius žmonių gyvenimus.

Pabaigai norėčiau pasiskolinti profesorės Daivos Vyčinienės idėją, kuria bandoma įtikinti, jog puiki tolesnių tyrimų tema būtų „lietuviškas repertuaras romų akimis“. Manau, kad lietuviškas repertuaras ne tik folklore, bet visose srityse – ekonominėje, politinėje, socialinėje – ir turėtų būti analizuojamas romų akimis. Tokia analizė galėtų iškelti klausimus: kaip romai individai mato visą samplaiką procesų, iš kurių istoriškai ir nūdienoje yra eliminuoti? Kokios tų procesų pasekmės, veikiančios epistemologinę erdvę ir materialinį žmonių būvį? Kokios, jų nuomone, būtų adekvačios priemonės atstatyti teisingumą ir eventualiai prarastą žmogiškumą? Šie klausimai, mano nuomone, yra kur kas svarbesni negu bandymas ieškoti „prarastų“ ar išnykusių „autentiško“ romų paveldo detalių.

[1] Šiame tekste žodis „čigonas“ yra suprantamas kaip pejoratyvas, rasializuota kategorija. Lietuvoje šios etninės grupės atstovai save vadina romais (romų kalba Romá, pvz.: Litovska Romá (Lietuvos romai), Lotfitka Romá (Latvijos romai), ar Kotlerian Romá (romai kotliarai).

[2] Maureen Mahon, “Constructing Race and Engaging Power through Music: Ethnomusicology and Critical Approaches to Race”, in Theory for Ethnomusicology: Histories, Conversations, Insights, ed. Harris M. Berger and Ruth M. Stone, 2-nd ed. (Routledge, 2019), 102–3, https://doi.org/10.4324/9781315408583. Taip pat žiūrėti: Stuart Hall, eds., “The Work of Representation”, in Representation: Cultural Representations and Signifying Practices, 1st ed., Culture, Media, and Identities (London ; Thousand Oaks, Calif: Sage in association with the Open University, 1997), 13–75.

[3] Ten pat.

[4] “Introduction” in Gypsies and Other Itinerant Groups, by Leo Lucassen, Wim Willems, and Annemarie Cottaar (London: Palgrave Macmillan UK, 1998), https://doi.org/10.1007/978-1-349-26341-7.

[5] Reda Griškaitė, „Žvilgsnis į seniausią Lietuvos čigonų istoriją, [a glimpse into the oldest history of Lithuanian Gypsies]“, in Čigonai Lietuvoje ir Europoje, [the Gypsies in Lithuania and Europe]. (Vilnius: Tyto alba, 1998), 47.

[6] Leela Gandhi, Postcolonial Theory: A Critical Introduction (London: Routledge, Taylor & Francis Group, 2020), 30–32.

[7] Angéla Kóczé, “Racialization, Racial Oppression of Roma”, in The Palgrave Encyclopedia of Imperialism and Anti-Imperialism, ed. Immanuel Ness and Zack Cope (Palgrave Macmillan, 2021).

[8] Maureen Mahon, “Constructing Race and Engaging Power through Music: Ethnomusicology and Critical Approaches to Race”, 107.

[9] Ten pat.

[10] Antičigonizmo (angl. antigypsyism) koncepcija bandoma artikuliuoti istorinį ir dabartinį institucinį ir struktūrinį rasizmą romų, istoriškai – čigonų, atžvilgiu. Romafobija, antiromų rasizmas yra naudojamos sąvokos, tačiau jų kontekstas nėra tas pats. Antiromų rasizmas kitų tyrėjų yra naudojamas siekiant išvengti pejoratyvo, kuris pasireiškia antičigonizmo koncepcijoje, ir aiškiau orientuotis į rasizmo tematiką. Romafobijos (angl. romaphobia) koncepcija pirmiausiai buvo pasiūlyta Aidan McGarry knygoje „Romafobija: paskutinė priimtina rasizmo forma“ (2017). Tačiau pastarojo mokslininko pasiūlyta koncepcija nesusilaukė didelio dėmesio kritinių romų studijų kontekste. Apibendrinti šiuos debatus nėra šio straipsnio tikslas.

[11] Paulo Freire, Pedagogy of the Oppressed, 2nd ed. (New York, London: Continuum, 2000).

[12] Stuart Hall, “Un‐settling ‘the Heritage’, Re‐imagining the post‐nationWhose Heritage?”, Third Text 13, no. 49 (December 1999): 5.